Jau ketvirtadienį sostinės „Siemens“ arenoje klasikos kūriniai maišysis su roko muzika – čia pasirodymą ruošia „velnio smuikininku“ vadinamas Davidas Garrettas (37). Vokiečių žvaigždė neslepia – pasirodymo Lietuvoje jis laukia su nekantrumu, publikai Vilniuje jis pristatys ilgai ruoštą „Explosive Live!“ programą.

Į Lietuvą jaunasis popmuzikos Paganinis atvyksta su grupe, koncertas sostinėje – pirmasis iš trijų jo pasirodymų Baltijos šalyse, jau šeštadienį jis ruošia muzikos šou Rygoje, jo gerbėjai laukia Taline. Gruodžio 7-ąją „Siemens“ areną drebinsiantis D.Garrettas Lietuvoje lankosi jau nebe pirmą kartą. Tiesa, jo vizitas prieš mėnesį buvo trumpas, tuomet jis į Vilnių užsuko parai – čia apžiūrėjo areną, susitiko su žiniasklaidos atstovais. Viešnagė buvo trumpa, tačiau smuikininkas sako jau spėjęs susidaryti malonų įspūdį – šiek tiek pasivaikščiojo Vilniaus gatvėmis, liko sužavėtas senamiesčiu. „Su nekantrumu laukiu pasirodymų Lietuvoje, o vėliau ir Latvijoje, Estijoje. Pirmasis šou nusimato Vilniuje, todėl išties jaudinuosi, bet esu labai laimingas, kad galėsiu koncertuoti Vilniaus publikai. Visuomet nepaprastai malonu surengti koncertą ten, kur dar nesu buvęs. Nors tai ir didelė atsakomybė. Bet pažadu – vakaras bus nepamirštamas“, – 15min kalbėjo D.Garrettas.

Su smuikininku susitikome viename senamiesčio viešbučių, kuriame jis buvo apsistojęs. Interviu laikas – ribotas, D.Garretto laukė daugybė susitikimų, o kur dar repeticijos! Prieš pradėdamas pokalbį jis kelioms minutėms užsidarė kitame kambaryje, kur ėmęs į rankas „Stradivarijaus“ smuiką šiek tiek prasigrojo. „Man tai padeda nusiraminti, o kartu tarsi iš naujo įsikrauti, kai jaučiu, kad esu pavargęs“, – šyptelėjo muzikantas. Beje, pirmąjį garsiojo italų meistro smuiką D.Garettas paėmė dar būdamas 11-os, tuomet jaunajam talentui tarpininkavo Vokietijos prezidentas Richardas fon Weizsackeris. Vėliau, iškart po mokyklos baigimo, jis skolon įsigijo 1,2 mln. kainuojantį A.Stardivarijaus mokinio Giovanni Guadagnini 1772 m. pagamintą instrumentą. Šį smuiką lydi ir skaudi, tačiau laimingą pabaigą turinti istorija – tuomet, kai jis prieš koncertą Londone paslydo ant laiptų ir krito su visu smuiku. Instrumentą teko taisyti, tačiau šis kone išgelbėjo D.Garrettui gyvybę – smuiko dėklas apsaugojo nugarą, kitu atveju pasekmės galėjo būti daug rimtesnės.

Koncertas Vilniuje – jau netrukus. Ko gali tikėtis jūsų gerbėjai? Ką jiems ruošiate? Pirmiausia, tai bus geras geros muzikos vakaras – tą tikrai galiu pažadėti. Tiek aš, tiek grupė, su kuria dirbu pastaruosius devynerius metus, su kuria įrašiau visus albumus – visi esame labai entuziastingai nusiteikę. Žadame sugroti keletą senesnių kūrinių iš ankstesnių jau populiarumo spėjusių sulaukti albumų, čia taip pat skambės kūriniai iš naujausio „Rock Revolution“. Tačiau šis koncertas labiausiai skirtas „Explosive“ albumui – būtent jo garbei pavadinom ir visą turą. Kitaip tariant – atvykusieji į koncertą išgirs tai, ką veikiau paskutinius kelerius metus, tačiau neabejotinai čia skambės ir daugelio pamėgti hitai.

Savo koncertų repertuare jungiate klasiką, roką ir popmuziką. Kaip jums pačiam patinka toks miksas? Kaip manote, ar tas žanrų maišymas – padeda pritraukti platesnę gerbėjų auditoriją? Veikiausiai toks mano pasirinkimas yra sėkmingas sprendimas, kitu atveju turbūt tiek daug nekeliaučiau (juokiasi.). Iš tiesų groju labai daug klasikos, rengiu ir tik klasikinės muzikos pasirodymus. Bet scenoje noriu pažaisti, o kai matau, kad žmonėms tai patinka, kad jiems priimtina ir rokas, ir popmuzika, kodėl ne? Nors, pripažinsiu, pati pradžia buvo rizikinga – nežinojau, kokių reakcijų galiu tikėtis. O tuomet supratau, kad drąsūs sprendimai yra įdomūs.

Džiaugiuosi, kad turiu didelį palaikymą, kad galiu sudominti įvairią publiką, tačiau man svarbiausia išlieka viena – kad mane klausytojai vertintų kaip profesionalą, kad suprastų, jog pirmiausia esu klasikinės muzikos atstovas, man tai svarbu kokybė. Viduje pirmiausia esu klasikinės muzikos atstovas, nors labai mėgstu ir roką. Tiesiog moku maišyti žanrus, maišyti skirtingus stilius. Esate įvertintas kaip greičiausias smuikininkas pasaulyje – Pasaulio rekordų knygoje galima rasti įrašą, kad Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Kamanės skrydį“ atlikote neįtikėtinai greit – per 65,26 sekundės. Kiek laiko tam treniravotės? Oi, čia tiesiog darbas, darbas ir dar kartą darbas. Būti rašytam į Guinnesso rekordų knygą man, žinoma, labai malonu.

O kalbant apie darbą – kokia, jūsų manymu, yra ta sėkmės formulė? Kiek lemia darbas, kiek – talentas? Sakiau ir sakysiu – talentas tėra 2 procentai, o visi likę 98 – juodas darbas. Nors kartais net pagalvoju, ką apskritai reiškia tie du procentai, kas yra tas talentas apskritai. Turbūt atsakymas būtų toks: talentas – tai, kai ką nors darydamas jautiesi patogiai, jautiesi savimi.

Pradėjote groti būdamas ketverių. Jau tuomet žinojote, kad užaugęs pasuksite muzikos keliu? Net nežinau, ar išvis apie tai galvojau, visos tos mintys atėjo savaime. Dabar net galvoju, kad man tai buvo tiesiog įprasta – groti buvo natūralu, taip kaip valgyti ar išsivalyti dantis. O kai kasdien ką nors darai, tai taip įauga į tavo ritmą, kad vėliau tampa sunku ir įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Užaugau šeimoje, kurioje visi grojo, šeimoje, kurioje visi – muzikalūs. Niekas man nebruko minties, jog tai smuikavimas virs mano profesija, tačiau augdamas supratau, kad ši veikla yra ta, kuria noriu užsiimti, kad noriu tobulėti, groti profesionaliai. Galiausiai pamaniau – juk jei darysiu tai, kas man nepatinka, gyvenimas bus labai ilgas ir sunkus. O taip nenoriu. Gal todėl šiandien esu laimingas dėl savo pasirinkimo – kai darai, ką mėgsti, tuomet tave lanko ir sėkmė.

O jei nebūtumėte muzikantas, ką norėtumėte veikti? Kokia veikla jus dar žavi? Pirma mintis, kuri ateina į galvą – zoologijos sodo prižiūrėtojas, apskritai viskas, kas susiję su gyvūnų priežiūra. Galėčiau valyti jų narvus, maitinti juos, rūpintis. Manau, kad tai nuostabus darbas, labai kilnus, o jį dirbantis žmogus turi būti be galo atsidavęs, vidumi būti taikus.

Mane labai žavi gamta, galimybė prisiliesti prie jos. Tik pagalvokite – jokių viešbučių, jokių prašmatnių kambarių, tik daug gryno oro ir meilės. Ragavote ir modelio, ir aktoriaus duonos. Vienas ryškesnių darbų – 2013 metais pasirodęs Bernardo Rose filmas „Velnio smuikininkas“, kuriame atliekate pagrindinį, smuiko virtuozo ir pagarsėjusio mergišiaus Niccolo Paganini vaidmenį. Kokį įspūdį jums pačiam paliko ši patirtis? Buvo labai įdomu. Ir tai visiškai kita patirtis. Pajausti, kad gali į ką nors įsikūnyti, suvaidinti... visos tos repeticijos yra neįkainojama patirtis, nors ar dar sykį norėčiau tai pakartoti? Nesu tikras, iš tiesų buvo sunku. Vienu metu buvau net pagavęs save galvojantį, kad nors tai tikrai buvo įdomus gyvenimo etapas, tačiau aš labiau noriu muzikuoti.

Kaip įprastai atrodo jūsų diena – kiek laiko per dieną skiriate repeticijoms? Kaip leidžiate likusį laiką? Skaičiuoti laiką, skirtą repeticijoms – sunku, sunku apibrėžti konkrečias valandas. Būna dienų, kai groju porą valandų per dieną, būna – kad 6–7, gal ir dar ilgiau, priklausomai nuo to, kiek laiko turiu. Tačiau nors dirbu daug, visada sakau – pirmiausia poilsis, tuomet darbas. Nepailsėjęs, neišsimiegojęs ir tinkamai neatsipalaidavęs nieko doro nenuveiksi. Gal todėl ir tos valandos ne taip svarbu, svarbiausia – išnaudoti jas produktyviai. O kaip jūs pailsite? Nieko ypatingo – kaip ir daugelis, miegu, sportuoju, mėgstu paskaityti kokią knygą ar įsijungti gerą filmą. Svarbu išmokti nusiraminti, atsipalaiduoti, iš naujo susikoncentruoti darbui. Turite kokių nors specialių ritualų, kurie padeda susikoncentruoti prieš lipant į sceną? Jei nervinuosi, visuomet išgeriu puodelį pipirmėčių arbatos, ji padeda nusiraminti. O daugiau – nieko specialaus, kelias minutes giliai pakvėpuoju ir viskas – į sceną (šypsosi.). Koncertuojate visame pasaulyje, jums tenka groti pačiai įvairiausiai auditorijai. Kaip jus priima skirtingose šalyse, kokių publikos reakcijų esate sulaukęs? Ar skiriasi gerbėjų palaikymas skirtinguose žemynuose? Oo, taip! Tie kultūriniai skirtumai labai ryškūs. Tarkime, Pietų Amerikoje publika koncertui dar neįpusėjus pakyla nuo kėdžių, ima dainuoti, šokti, jie kiekvieną kūrinį pasitinka ir palydi su didele aistra, entuziastingais plojimais. Tačiau visiškai priešinga situacija yra Azijos šalyse. Tiesą sakant, kai pirmą kartą grojau tuose kraštuose, man buvo lengvas šokas – tuomet visi žiūrovai koncerto klausėsi tarsi akmeniniai: visas dvi valandas sėdėjo ramiai, tyliai, salėje – nė krust, plojimai buvo santūrūs ir negausūs. Tuomet, žinau, grojau ir galvojau – viskas, akivaizdu, kad čia mano pirmas ir paskutinis kartas, niekas čia manęs nelaukia.

Bet kai baigėsi koncertas visi tarsi pašėlo – kuklūs, subtilūs žmonės man negailėjo garsių ovacijų, jie tiesiog ėjo iš proto. Pamenu, šypsojausi tada nuo scenos ir galvojau – o aš maniau, kad jūs čia visi kankinotės! Tuomet grodamas ir galvodamas, kad nesu įdomus, kankinausi ir aš (Juokiasi.). O kalbant rimtai – manau, kad, kad jei jau į koncertų sales, į arenas susirenka daugybė žmonių, tai jau yra įvertinimas. Atlikėjui tai labai daug reiškia. Gal todėl neskirstau gerbėjų – tiesiog džiaugiuosi, kad juos turiu.

Kalbant apie gerbėjus – turbūt tikrai buvo kokių nors įdomių, smagių istorijų. Kokių staigmenų jie jums yra iškrėtę, kokių originalių dovanų esate gavęs? Turbūt paskutinis siurprizas, kurio nepamiršiu – gimtadienio proga gautas milžiniškas, žmogaus dydžio meškinas. Jį man atsiuntė gerbėja, tačiau net nežinau, nuo ko tiksliai šią dovaną gavau – ją man perdavė mano vadybininkas. Per gimtadienį (Davidui rugsėjo 4-ąją suėjo 37-eri, – red.) visuomet gaunu pačių įvairiausių dovanų. Vadybininkas visas tas dovanas man atsiunčia supakuotas, dėžėse. Tačiau reikėjo matyti mano veidą, kai jis tą meškiną įteikė! Savo ūgio pliušinio meškino tikrai nesitikėjau (juokiasi.).

O kaip atlaikote gerbėjų moterų dėmesį? Daug meilės laiškų gaunate? Žinokite, turiu labai gerą komandą, su kuria dirbu. Manau, jei taip nutinka, manęs tie laiškai net nepasiektų. Kodėl? Neįdomu, nepatinka ar tiesiog nenorite veltis į asmeniškumus? Juk dėmesys turėtų būti malonus. Juokauju, žinoma. Per socialinius tinklus gaunu labai daug laiškų, sulaukiu daug pačių įvairiausių reakcijų. Ir taip, kažkas kažkam patinka, kažkas kažkam – ne, būna, kad kiti rašo kaip manimi žavisi, kaip dievina, būna, kad ir išsako, kokie jie abejingi Dėmesys nėra blogai, tačiau reikia atsirinkti. Aišku, kad smagu, kai tavimi domisi, kai supranti, kad įdomi tavo kūryba, kad tavo darbas – vertinamas. Apskritai manau, kad jei žmonės kalba, net nesvarbu – gerai ar blogai, jei jie kalba, vadinasi, pirmas žingsnis geras. Vadinasi, esu pastebėtas, esu ryškus, įdomus. Prieš trejus metus dirbote drauge su akordeonininku Martynu Levickiu. Kaip prisimenate šį laikotarpį? Ar dar palaikote ryšį? Geras klausimas. Vos nepamiršau, kad jis iš Lietuvos, galvojau, kad iš šiauriau! Nemanau, kad palaikome taip, kaip galėtume, tačiau grojome kartu ir tikiuosi, kad ateityje surengsime dar ne vieną pasirodymą kartu. Kartu koncertavome Pietų Amerikoje, buvo sunku išmokti ištarti jo vardą, todėl mes kiek kitaip – ypač Lotynų Amerikoje, sakydavom ne Martynas, o Martynas – kirčiuodami paskutinį skiemenį. Tuomet jis sakydavo – „Si Senor!“, būdavo smagu. Martynas puikus muzikantas, žaviuosi jo profesionalumu, jis labai talentingas. O ir smagus vaikinas, man paliko labai malonaus žmogaus įspūdį.

Turite šalį ar miestą, kur jums labiausiai patinka sugrįžti? Kur groti pačiam mieliausia? Kartais man labiau patinka koncertų salės nei arenos. Jos gražesnės, jaukesnės, ten – visai kita atmosfera, visai kita nuotaika. Turiu keletą salių Italijoje, kur man labai patinka groti, Niujorke, „Oberhall“ Austrijoje – ten nuostabu, vertinu gerą akustiką, mėgstu filharmonijas. Man patinka istorinės vietos, vietos su sava aura – jos mažesnės, teatrališkesnės. Ar keliaudamas su koncertiniu turu spėjate nors kiek pamatyti šalį, susipažinti su ja, apžiūrėti lankomas vietas mieste? Ar darbų grafikas apsiriboja nuo oro uostu, viešbučiu, scena, kurioje laukia pasirodymas? Labai norėčiau, kad būtų kitaip, tačiau rasti laisvo pasigrožėti miestu, kuriame koncertuoju, dažniausiai skamba kaip utopija. Man tėvai kartais sako, tu bent dviem valandom išlįsk į miestą, sako, pasivaikščiok. Bandau paaiškinti jiems, jog, deja, bet tai tiesiog neįmanoma. Jei ir turiu dvi tris laisvas valandas, įprastai išnaudoju jas repeticijoms arba... poilsiui.

Gal iš šono to nesimato, tačiau kelionės irgi vargina, todėl tikrai dažnai nuvargstu. O grafikas – repeticijos, įvairūs vizitai, galiausiai koncertas – viskas būna suplanuota labai kruopščiai, dienotvarkė – visiškai užpildyta, todėl net jei ir norėčiau turėti daugiau laiko, tiesiog negaliu. Kita vertus, dėl to nesiskundžiu, o tik džiaugiuosi – tam, kad tas grafikas būtų užpildytas, kad veiklos netrūktų – turiu daug dirbti. Būtų prasčiau, jei sukčiau galvą, ką čia nuveikti, o dabar – tik spėk suktis.